- rimtybė
- rimtýbė sf. (1) DŽ1, rimtỹbė (2) NdŽ 1. elgesio, veiklos išmintingumas; rimtumas: Tėvo rimtýbė, ne kaip sūnus Trgn. Iš jo akių šviečia viduje degantis pasiryžimas, amžina rimtybė rš. | Jis įsivaizduoja esąs viena rimtybė (labai rimtas asmuo) rš. 2. susikaupimas: Jo šiurkštumas dingdavo, veide atsirasdavo rimtybė rš. Visus pagavo didi rimtybė rš.
Dictionary of the Lithuanian Language.